Naujausios žinutės Jums!

Džinas: rūšys, kokteiliai ir viskas, ką reikia žinoti apie šį gėrimą

Paskelbė „Vynoteka“, 2018-10-12 16:57

Teigiama, jog šiandien džinas išgyvena antrąjį pamišimo dėl jo laikotarpį. Pirmasis vyko antroje 18 a. pusėje Anglijoje. Antrasis nuo pirmojo skiriasi labai ženkliai ir jo prasidėjimą atnešė populiarėjantys kokteiliai su džinu, o ypač džinas su toniku. Tačiau apie tai kiek vėliau. Pagal įstatymais reglamentuotą džino gamybą, džino rūšys yra trys. Pagal tradicijas, jų galima priskaičiuoti gerokai daugiau. Džiugu, kad vieną iš tokių jo rūšių turime ir Lietuvoje. Vilniaus džinas, kaip konjakas ar šampanas, turi saugomą geografinę kilmės nuorodą, todėl gali būti daromas tik čia. Bet apie viską iš eilės.

KAS YRA DŽINAS?

Džinas yra stiprus alkoholinis gėrimas, daromas iš žemės ūkio kilmės spirito, kurio skonį formuoja gamyboje naudojamos kadagio uogos. Tai yra pagrindinė savybė, kuo džinas skiriasi nuo kitų gėrimų. Kartais teigiama, jog džinas yra daromas iš kadagių, tačiau tai tik iš dalies teisinga. Kaip sako gėrimo apibrėžimas, kadagio uogos daro įtaką tik jo skoniui, tačiau jos nėra naudojamos alkoholiui išgauti. Tam džino gamyboje dažniausiai naudojamas grūdinis spiritas.

KODĖL KADAGIAI?

Kadagio uogas žmonės naudoja nuo neatmenamų laikų. Jos turi itin ryškų, ilgai išliekantį skonį, kuris juntamas naudojant jį tiek maiste, tiek gėrimuose. Su kitais augalais, kadagio uogos ir pumpurai buvo naudojami žymiosiose kaukėse maro epidemijų metu: buvo tikima, kad tai apsaugos jas dėvintį žmogų nuo maro. Taip pat kadagio uogos senovėje buvo plačiai naudojamos kaip vaistas. Po Viduramžių Europą plintant distiliacijos paslaptims, šios vienuolių Benediktų rankose sutiko kadagį ir tai davė prielaidą džinui atsirasti.

TRUMPA DŽINO ISTORIJA

Teigiama, jog tikėdami distiliuoto alkoholio, kurį jie lotyniškai vadino „aqua vitae“ (liet. gyvybės vanduo) ir kadagio uogų gydomosiomis savybėmis, vienuoliai vyną ėmė distiliuoti su kadagio uogomis. Vėliau kadagio uogų naudojimas plito. Jos buvo naudojamos dar ir dėl to, nes su kitais priedais padėdavo slėpti prastą spirito skonį. Franciscus Sylvius de le Boë, 17 a. Olandijoje gyvenęs gydytojas ir mokslininkas, dažnai vadinamas jenevero – gėrimo, iš kurio vėliau kilo džinas – kūrėju. Nors tai nebūtinai yra tiesa, nes šis gėrimas istoriniuose šaltiniuose yra minimas ir iki tol, neabejotina, kad dr. Sylvius, tikėdamas kadagio uogų ir „gyvybės vandens“ gėrimu, prisidėjo prie jo populiarumo 17 a. Būtent tuo metu jenevero distiliacija iš laboratorijų persikėlė į besikuriančias distilerijas ir ėmė plisti po pasaulį. Pasiekęs Angliją, jeneveras laikui bėgant tapo džinu.

PAMIŠIMAS DĖL DŽINO

Anglijoje įsibėgėjant džino gamybai ėmė augti ir jo populiarumas. Šio gėrimo gamybai buvo galima naudoti prastos kokybės spiritą, kurio skonį slėpė kadagio uogos ir kiti priedai. Natūralu, kad dėl gamybos paprastumo, šio gėrimo kaina buvo ženkliai mažesnė nei kitų alkoholinių gėrimų. Džiną masiškai ėmė vartoti nepasiturintys anglai, kurie jame bandė skandinti sunkią anų laikų kasdienybę. Sakoma, jog dėl masinio džino vartojimo, 18 a. pirmosios pusės Londone miestiečių mirtingumas buvo ženkliai aplenkęs gimstamumą. Laikui bėgant, valdžia ėmėsi įvairių priemonių, stabdančių masinį džino vartojimą. Tai padėjo pusšimtį metų trukusią beprotybę palikti istorijos knygų puslapiuose, o džinui davė postūmį kelti savo kokybę.